Naujas išmislas

Šį rytą patėvis sugalvojo naują kasdieninio paaiškinimo “kaip reikia gyventi” barnio temą.

ir spėkite dėl ko. Šįkart viskas buvo dėl to, kad aš nemoku tepti sviesto. Pirmiausia ant mamos pavažiavo – kas čia vėl pridirbo – išrausė duobes. Mama – “aš gi nevalgau sviesto”. Tada – reikia tą pamoknt matyt kaip sviestą reikia tepti.

Esmė tokia. Reikia pasiimti peili ir atriekti sviesto būtinai nuo vieno kubiko krašto iki kito. Jei bandai atsipjauti nuo vidurio – blogai. Nes, matai, skylės sviesto kubike atsiranda. Bet teorijos neteko išklausyt. Šiaip iš visokių užuominų suvokiau. Užtat sužinojau, kad egzistuoja sviesto tepimo kultūra – ir kad mane visose civilizuotose šalyse VISI išpeiktų už tokį sviesto tepimą, nes ten visi kultūringi žmonės. Ir dar sužinojau, kad aš nė velnio nenusimanau apie sviesto tepimo grožį – “O tai dar aš turiu jausti estetinį sviesto grožį? - Tai žinoma (gražu, kai sviestas gražiai atrodo) - niekur tu grožio nematai…” Ehem….

Faktas kaip blynas – sviesto aš tepti nemoku, o visas pasaulis moka.  Ir kultūros neturiu. Ir manęs niekas nemylės, kadangi aš neišsiugdžiusi šio privalomo įgūdžio…

Apie savaitę

Šiandien atsibudau su lietuvių liaudies daina.. Kažkokiu pakeistu variantu, bet vis tiek.

Ana skamba taip:

Myliu motiną Mėlynę,
Meilė drasko man krūtinę,
Su bernais neprasidėsiu
Tik Mėlynę aš mylėsiu…

Vat. Bet daina išgaravo iš galvos kai pamačiau šlapdribą už lango. Pirštai stingsta berašasnt, nes truputi kvailai pasielgiau pajautusi pavasarį ir atkamšiusi fortkes.

Taigi, ką aš veikiau (kai nebuvau darbe, prie kompo, ar lovoje)

2007-03-28

Simuliuoju jogą ir varau pasivaikščioti po Kauno pilies apylinkes. Pamačiau daug gražių berniukų su šortukais belakstančių apie kamuolį (man vis dar keistas žmonių pasirinkimas pramogoms naudoti apvalų daiktą). Beje, vaizdas fantastiškas vakare žiūrint į tiltą.

2007-03-29

Pamačiau estetiškai lakstantį kraują ir galūnes į visas puses filme 300 (spartiečių). Pasibuvimas su draugais informatikais.

2007-03-30

Pagaliau! Pulas. Žaidėm devynių rutulių jippii variantą. Kompiuteryje pataikyti yra žyyyyyymiai lengviau.

2007-03-31

Dieną pasilaigymas po bazę. Kas sakė, kad apsipirkinėjimas yra malonumas???? Reikėjo kažkokių pavasarinių padorių batelių. Tai ties 20 apeinamu sandėliu mes jau šliaužėm kaip zombiai į priekį. Pokalbis maždaug toks – “Šituos jau matavaus prieš 5 minutes”, “Ar tinka? – Nežinau, man jau akys nerodo…” Po to grįžus kritau į lovos skylę ir ramiai užmigau.
Vakare patenkinau savo seną norą. kada nors nueiti pažiūrėti krepšinio. Galų gale pažiūrėjau Gaila tik kad nelabai įtemptos varžybos buvo. 69:90 pralaimėjo lietrytis. išmokau porą naujų skanduočių Ir dar sužinojau, kad svogūnas yra “materialiai išreikštas objektas”…

2007-04-01

Piknikas Kleboniškyje. Tiesa, piknikas susidėjo iš Fantos ir traškučių, bet užtat gamta, paskaninta tolimo mašinų ūžimo. Pagaminom ir paleidom su drauge laivelių flotilę į vietinį prūdą. Vienas, kaip tikras laivas (TY Titanikas), nuo pirmos sekundės pradėjo skęsti.
Pirmąkart pamačiau iš ko gimsta varliukai. Tie daiktai panašūs į ikrus, tik didesni ir jų dauuug vienoje balos krūvoje. Yak. ir ką žmonės valgo (aš apie ikrus).
Dar sužinojau, kad žmonės įpratę šiukšlinti. Kalniukas virš stoties atrodo labiau šiukšlinas nei mano kambarys. O kas nelinksmiausia – tokių vietų niekas netvarko. Gal kas žino, kur bėgiai Kauno geležinkelio stotyje veda statmenai Vilniaus-Kauno-Šeštokų kelio? Jų ten daug, tik neaišku, kur eina.

Užvakar.

Blank space. A. Ex dar kartą pasiūlė važiuot į Turkiją. Aš negalvojau, kad žmonės yra tokie “mandagūs”. Kai jau įerzino (tai važiuoji, ar nevažiuoji, šią savaitę reikia atsakyti, (man iš viso įdomu, kodėl jis su manim šneka…), man vienam brangiau išeina..)  dar pasidomėjau, ar būsiu maždaug “bagažas”. Atsakymas buvo “taip”. Em. Auch. Skauda. Kai prabūni su žmogum velniažin kiek laiko, o jis po to pasirodo visoj savo gražioj esybėj… na nieko. Žmonės KARTAIS keičiasi.

Vakar.

TMNT + Happily N’ever After – tiek kompiuterizuotų 3d-zuotų multikų man mėnesiui pakanka Bet gražūs vaizdeliai. ir kartais pagalvoju, kad scenarijui, padarymui tokių filmų žmonės dabar daugiau širdies ir jėgų įdeda, nei kurdami filmus su vaidinančiais žmonėmis.  Nes standartiniai filmai – keliolika minučių gamtos vaizdelių, 30 minučių kovos/žodžiavimosi ir šiaip savo “orumo” rodymo scenų, 1-1,5 privalomos sekso scenos, 10-50 minučių aktorių (priklausomai nuo vaizdo estetiškumo) rodymo visais kampais, kad būtų galima jais pasigėrėti. Kartais koks vienas įdomesnis dialogas. Dažniausiai jo nėra. O seniau tai būdavo laikai……

Šiandien.

Paskaitos. Šalta. Saulė pradėjo šviesti. O aš dar nevalgiusi.

Apie geimerius.

Šiandien suvokiau, kad žaidikai yra sudėtingi žmonės.
Jie labai kantrūs. ir jų dienotvarkė labai įtempta. Kelias apie 2 dienos. Pažaidžia iki 6 vakaro. Nueina nusipirkti maisto. Pažaidžia iki 6 ryto. Užmiega. Atsikelia 2 dienos…..

Ir dar jie keisti. Nes keistai reaguoja į aplinką ir nepaiso visuotinių Lietuvėlės normų.

Ir dar vidury dienos gali pašokti striptizą ir jiem nieko…

(PS. Ši nuotrauka, kerštas už mano slaptai fotkintą užpakalį.
PPS. Pozuotojo atsiklausta)

O moralas – noriu pulo.
 

Reklama

Žmonės, pirkit dviračius, triračius, samokatus ir nepirkit keturračių padarų, vadinamų mašinomis.
Nes greit būsit kaip ‘Ežiukas rūke’. Ir pradės blogi dėdės apmokestinti saulės šviesą ir gaunamą vitaminą D.
O jūsų vaikai bus mutantai ir turės papildomas žiaunas – toksinių medžiagų apdorojimo sistemą ir atrodys kraupiai.
Dar sėkit žolę, mėtykit visur obuolių graužtukus, slyvų, persikų kauliukus. Tik būtinai teisingu metų, paros laiku ir būtinai prieš tai pasižiūrėkit, ar mėnulis tinkamas jūsų augalėliams užaugti.
Aš laukiu nesulaukiu, kada Lietuvoj pradės augti arbūzai…

apie bankus.

Bankai yra blogis. Seniau žmonės stovėdavo eilėse prie duonos ir tai būdavo blogis. Bet čia didesnis blogis, nes prie duonos bent jau žinodavai kelintas esi.
Praktiniai patarimai nuėjus į banką, kuris aptarnaujamas q-matic klientų eilių sudarymo sistema.
Tik nuėję užlįskite visiems kartu atėjusiems žmonėms prieš nosį ir užimkite popieriukų dalinimo mašiną. Paimkite kiekvieno popieriuko kiekvienos rūšies po vieną ar po du. Kad galėtumėte pasidalinti su kokiu nors mielu širdžiai žmogumi, kai pamatysite, kuri “eilė” juda greičiausiai. Čia yra vienintelis būdas stovėti visose “eilėse” vienu metu su max tikimybe būti greičiausiai aptarnautam.

Tai vadinama mokomės iš klaidų. Dėl kažkokio kvituko sėdėjau eilėje apie valandą. Ir spėjau nuspręsti, kad mano profesija yra angelo darbas, palyginus su vargšių banko kasininkių. Jos turi 1,5 ant 1,5 metro savo erdvės. Visą dieną. Vilki gražiomis mėlynomis uniformomis su oranžiniais kaklaryšiais. Visos skaisčios kaip roželės. Suvytusios darbo pabaigoje. Visas jų darbas – paimti iš kliento kvituką, suvesti jį į kompiuterį, atseikėti jam pinigų arba priimti juos ir palydėti pavargusiu žvilgsniu. Vienam klientui maždaug 4 minutės. Gaunasi apie 120 žmonių per darbo dieną. Atimkim laiką į tualetą ir pietus (jei tokie būna), lieka maždaug 100 niekuo neišsiskiriančių žmonių, 100 sąskaitų, 100 db įrašų, 100 kartų praleistas popieriukas pro pasirašymo/antspaudavimo mašinėlę. Ir septynios kameros, pastoviai sekančios tiek tavo darbą, tiek klientų nuobodžiavimą laukiant eilėje.
Ir gražios protingos merginos. Su aukštaisiais. Patikimos, darbščios, tvarkingos ir besišypsančios. Visos uždarytos narve ir neturinčios jokios perspektyvos. Tiesa, perspektyva yra – pakilti iki lygio, kai tau duoda atskirą stiklinę užtvarėlę su 2 metrais ant 1 metro. Kur be tavęs susigrūda dar kokie 3 žmonės ir sprendi sudėtingesnius klausimus, nei įvesti, išsaugoti, atiduoti/priimti, atspausdinti.
Is this life? Ar tokia moteris grįžusi namo dar sugeba prižiūrėt vaikus, būti mylinti ir mylima? Ar dar sugeba ko nors norėti po tokio mašininio darbo?
Bet, spėju čia jau jų gyvenimas. Kaip norėsi taip ir pasiklosi lovelę.
Tiesiog nelabai priimtina, kad toks požiūris į žmogų plinta. Žmogus aka mašina. kur jau nebesvarbu, ką tu mąstai, kaip tu veiki.
Ir žmonės paklūsta tvarkai. Ir taisyklių daugėja. Ir įdomu, kas bus po 10 metų

Kaip yra pykstamasi

Siandien susiriejau su mama. Del to, kad lenteles borderiu nematomu nepadariau. “Paaiskinau” savo poziuri, o jis toks: jei tu vakar nesugebejai manes isklausyti – tavo problemos.

Is mano puses ziurint buvo taip: atejo kai man ziauriai galva plese, bet sakau padesiu, parodysiu. Kol atsidarinejo wordas, parasiau viena sakini kazkam per icq. Tada ji susiparino, ir kai pradejau landzioti po table properties isejo passiimt uzsirasymui kazko. Paskambino telefas. As laukiu, kol ji pakalbes. Baige kalbet. Sakau ateik parodysiu. Negirdi. Nuejo parookyt, pisgert kavos. piktu balsu – ko norejai. (Lyg cia ne jai reikejo) Sakau, jau nebesvarbu. Laukiau butent iki to momento isijungus worda…. Nuejo ziuret filmo. Apie lenteles darba net neuzsimine. Siandien – padaryk man. Sakau, vakar nenorejai, post factum. Todel, kad knisa poziuris toks – as uzsigeidziu, tu daryk.

Mamos poziuris – atejau paklaust, kaip padaryt lentele. Ta suirzusi pasiskunde, kad skauda galva. As – nu tai nerodyk. Sako – rodysiu, nuo to, kad neparodysiu juk galvos nenustos skaudet.  – Vietoj to, kad rodytu, isijungia kazkoki pokalbi ir pradeda rasineti… Susinervinu. Pradeda kazka greitai worde spaudinet, as nebespeju suvokt, galetu ir leciau, vel parodys viska ir uzmirsiu. Reikia popieriaus uzsirasymui. Pasakau, kad einu atsinest.. Ai, vel apreks, nieko gero is to nebus. Telefas. Pakalbu, nueinu parookyt, bo sunervino. Kazka saukia. Galetu garsiau – nieko nesuprantu. Ateinu paklaust, ka sauke. Uzsisikusi sako, kad nebesvarbu.  Nu nesvarbu tai nesvarbu. Einu filmo ziuret.

Va tep vat. Kai žmonės turi išankstinę nuomonę apie kažką, lauk bėdos. Nes nuomonės kaupiasi iš patirties apie kažką. O blogus dalykus linkę daugiau akcentuoti, todėl ir nuomonė analogiškai neteigiama.

:) marijieeempole

Tai vat. Pasėdėjom mes su drauge kažkokį ketvirtadienio vakarą, kai visi moterų dienas šventė. Vienišos, liūdnos. Ir sumąstėm. Idėją pasivažinėt traukinukais. Idėja sekančią dieną pavirto į planą. Nusprendėm visą dieną prasikankinusios, kad važiuosim į dievo užmirštą (nors pasirodė vėliau, kad bažnyčią vis dėlto jie turi) kraštą. Kraštas vadinasi Kazlų Rūda. Visi girdėję, mažai, kas buvę.
Tai va. Ankstų šeštadienio, šiandienos, rytą išsiruošėm į kelionę. Kiek ten būsim ir ką veiksim, nusprendėm pagalvoti nutraukiniavusios. Ir gerai. Aišku, pradinis planas buvo vakare grįžti…. bet po to protingai nusprendėm, kad mažiems miestukams pilnai užtenka valandos laiko.
Tai va. Išlipome stotyje, nuėjome viena iš kelių pagrindinių gatvių. Vadinasi Vytauto prospektas rodos. Aplankėme vienintelį paveldo pamiklą. Tokį parkiuką su keliom gražiom medinėm šiukšliadėžėm ir pora medinių stabukų. Tada nurėpliojome iki vietinio prūdo. Šaltoka buvo. Pastebėjome, kad praėjo tik kokios 30 minučių , o mes jautėmės, kad jau viską apie tą miestą žinome. Beje, jie turi leader price parduotuvę ir vieną maximą. Dėl turistinių priežasčių į pačias parduotuves nėjom.
Pasėdėjom prie prūduko, pamąstėm apie butų kainas panašioje vietoje. Ir apie įsirengimo sudėtingumą.
Aplankėm bažnytėlę ir kažkokį tiltą per bėgius. Kažkoks nestabilus. Vidury pašokinėjus visas cementas kad siūbuot pradėjo….
Grįžom. Ir čia supratom, kuo mažo miestelio gyventojai skiriasi nuo didelio. Turėjo atvažiuoti autobusas. Prieš penkias minutes – neatvažiuoja. Mes jau sunerimstam. Aplinkui žmonės sėdi, plepas, degtinytę gurkšnoja, nereaguoja. Laikas autui – neatvažiuoja. Mum jau nekas. Jie ramūs kaip belgai. Dar 10 minučių – jau kitas reisas į marijiempolę turi būt, o auto nėra. Visi vis dar ramūs. Mes jau visai nebe. Stresas.
Atvažiavo pavėlavęs 5 minutes. Mes tuo metu jau irgi ramios buvom
Tai va. Nedidelio miestuko gyventojai sutaupo daug nervų ląstelių.
Na, o po to miško keliukais pasiekėm Marijampolę. Ten, beje, niekas nešneka su siaubingu visų “išgirtu” akcentu. ir buvo saulėta. Ir mes jau buvom pavargusios. Ir valgyt norėjom. Todėl nebeužsiėmėm turizmu, nuėjom kur akys veda prie pirmos maistadavyklos. Pasitaikė kepsnių baras su nežmoniškom kainom (suprasti – kaip Kaune). Užsisakėm po blynelį (net cepelinų ten nebuvo). Šiaip maistas nieko Po to prie Jablonskio paminklo nuėjom ir tuo baigės mūsų pažintis su miestu.
Ten viskas gražu, ramu, tik labai jau daug mašinų. Kiekvienam marijampoliečiui, jaučiu po kokias dvi.
Ir dar. Spėju ten vienintelis miestas, kur šalia yra maxima pati didžiausia su parduotuvių kompleksu ir Rimi su savo parduotuvių kompleksu. (Panašiai būtų Hyper maxima + Savas at home). Tiesiog perėjus gatvę…. Įdomiai sugalvota. Ir dar įdomu, kaip dėl konkurencijos ten joms sekasi.
Tai va. Maždaug link pavakarės baigės mūsų turizmas. grįžom namo, pabaigėm sumuštinius, pažaidėm netgi tris skirtingus žaidimus.

O dabar eisiu jaučiu miegoti Ir sapnuoti laisvę.

ehem nr 2.

Kai tik sumąsčiau savo kreizi idėją, ir pasidalinau ja su kitais žmonėmis, per valandą gavau tris pamokymus, kad nereikia tuoktis. Žmonės mielieji, tokia mintis man gal šauna vienąkart gyvenime! O jūs iš karto norite mane nusodinti.
Esmė tokia – jei nori tuoktis, būtinai turi padraugauti kokius metelius, pasižiūrėti, ar tas žmogus tau patinka, ar po to galėsi pernešti jį, jo prisilietimus ir panašiai.
Jei tuokiesi tik dėl tuokimosi, gavau daug istorijų apie tai, kaip tuokėsi ir skyrėsi. O jei skiriesi, tai kam iš viso tuoktis. Ir dar sako, kad anytos (visos be išimties) užsinori anūkų. O po to skirtis sudėtinga.
Kitas komentaras buvo apie tai, kaip skelbtis, kad nori tuoktis. Čia kalbėjom su drauge. Maždaug skelbimas: “aš ieškau tokio tokio ir tokio vyro. Mano numeris …..” Nusprendėm, kad mažų mažiausiai absurdiška. Bet. Nepaisant to, internete pilna žmonių, kurie taip daro. Ieško rimtų draugysčių, siūlosi, prašosi, tuokiasi, skiriasi, pykstasi. Mylisi.
Vat virtualus seksas internetu man yra nesuvokiamas dalykas. Spėju, šitas dalykas atsirado su telefonais. Guli sau, plepi ir utinėjiesi.
Dabar paaugliai daro šitaip:
Eina mirkan, susikuria  vartotoją su pavadinimu, kuris abejonių nepalieka dėl to žmogaus nesubrendimo, pasisveikina žodžiais “labas pupyte, pačiulpsi?”, “Aš noriu su tavim..” “Ar nori virtualaus?” ehem, o po to, jei nieko nepeša, parodo savo turtingą žodyną, pilną rusiškų/lietuviškų nevartotinų žodžių.
Jei peša, tai dažniausiai būna kitas vyrukas, susikūręs moteriškos lyties vartotoją ir taip besityčiojantis iš savo naivesnių draugų.
Kodėl visas šitas virtualus pasaulis išsigimsta? Kartu ir realų darydamas truputį negražesnį. Žmonėms patinka laisvė. Tačiau, kodėl laisvi būdami jie tokie bjaurūs? Ir po to reikia visus aplinkui įtarinėti, slėptis, vaidinti ir panašiai Iš čia ir atsiranda visokie rembo,pupos,galiunai,saldainiukai.
Gana filosofijų. Reik ruoštis mokintis.

ehem.

It should have been a day like others…

Atsibudau kažkur prieš septynias, nusiprausiau, pavalgiau, pasižodžiavau su mama, kad kam jei reikalingas naujas kompas, jei vis tiek visus savo popierius rašosi ant mano…
Ir važiavau aš mikriuku. Klausiau Ellos Fitzgerald. Pastarąsias tris dienas po bažnyčios choro man ta daina liabai patinka.
Ir kad baaaaaaaaaaaaaaaac. Užplaukė. Na bet aš negalvojau, kad taip įmanoma man.
O užplaukė, kad noriu vyro. Tikro vyro iš odos ir kaulų. Su vestuviniu žiedu pagal visą programą. Man negera.
Įdomu, čia penkioms minutėms tokia mintis? Jei penkiom – gerai. Jei ne penkiom, tuoksiuos. Su kuo nors
Reikėtų suvokti, kodėl tokios erezijos į galvą lenda…

About Kotrynos bažnyčia

Vakar po važiavimo išlaikymo šventimo (pulas su pažįstamais ir dar netikėtai šiek tiek pažįstamų), netikėtai gavau galimybę nuvažiuoti patogiai į Vilnių tetos, pusbrolio/seserės ir jų šunio aplankyti. Pirmas dalykas įžengus – toks sprigtas šokantis į mane maždaug pusmetrį aukštyn. Pavadintas Upse. gražutė – kaip šiknosparnis ausytėm.
Dar viena staigmena, kad turėjau galimybę pasikultūrinti. Šiandien teta su pusbroliu koncertavo Kotrynos bažnyčioje. Grojo galopą kažkokį. Marimba, varpeliais, fortepijonu, būgneliais ir rodos kongu.
Patiko tik kad visą Kaziuko mugę pražiopsojom.

Hm. Bandžiau įdėti įrašą. Tik kad neleidžia. Liepia third party resursais naudotis. Neketinu. (Remember ->doc pervardinti į mp3 ir groja.) va. Dainelė/ šokis